Nors sijonų populiarumas palyginus su šeštuoju, septintuoju dešimtmečiu smarkiai krito, švenčių ar iškilmių metu moterys vis dar neįsivaizduojamos be šio apdaro. Jis simbolizuoja ne tik skonio lygį, bet ir statusą visuomenėje.
Šešiasdešimtaisiais metais sijonas buvo pristatytas iš šiek tiek kitos prizmės. Jis nebeturėjo dengti kelių, bet tik septyniasdešimtaisiais buvo pristatytas tikrasis „mini“. Tiesa, tokį rūbą vis dar dėvėjo žemesnes pareigas užimančios moterys ar jaunos, šiek tiek lengvabūdiškos merginos. Kaip alternatyva tuo laikotarpiu ypač išpopuliarėjo ir rinką užvaldė „pieštuko“ formos sijonai, kurie buvo siuvami iš pačių įvairiausių medžiagų, bei spalvų audinio. Pastebėta, kad būtent siaurėjantys, aukšto liemens sijonai padėjo merginoms atrodyti lieknesnėms. Būtent šios savybės išstūmė „mini“ sijonus iš rinkos.
Tačiau „mini“ nebūtų „mini“ jei nesugrįžtu į rinką. Tačiau aštuoniasdešimtaisiais trumpi sijonai išpopuliarėjo kiek kitokiu pavidalu. Klostuoti, ryškūs ir šiek tiek gašlūs, tokie jie pasirodė aukštuomenės moterims. Jei be klosčių, sijonai privalėjo būti pūsti. Tai padėjo paslėpti trūkumus plačius klubus turinčioms merginoms. Vėlyvajame aštuntame dešimtmetyje širdis užkariavo mums visiems žinomas džinsinis „mini“. „Pieštuko“ formos sijonas buvo galutinai išstumtas iš rinkos.
Artėjant link devyniasdešimtųjų pastebimas nuogybės kulto sumažėjimas, o kartu su juo- klostuoto, žemiau kelių sijono populiarumas. Raštų ir Rytų motyvų gausybė lėmė stiliaus egzotiškumą ir įvairumą. Dizaineriai nustojo naudoti sijoną kaip savo fantazijos išraišką ir pritaikė jį atsižvelgdami į jo pagrindinę funkciją – atrodyti reprezentatyviai.
Šiais laikais sijonų įvairovė tikrai didelė, jų galima rasti įvairiausių formų bei tekstūros. Teigiama, kad dabar tarp merginų populiariausi tulpių formos sijonai, ar tai tiesa – spręskite patys, bet atsiminkite tai kas svarbiausia – puoselėkite savo stilių ir individualumą, nepasimeskite pilkoje masėje ir išlaikykite klasę, tuomet madas diktuosite Jūs.