Gruntavimas ir glaistymas – tai etapai, kurių rezultatas matomas ne iš karto. Klaidos čia neišryškėja tą pačią dieną – jos parodo save po kelių mėnesių įtrūkusiu dažų sluoksniu, atšokusiu glaistu ar per sienas prasišviečiančiais nelygumais. Būtent todėl šie du etapai dažnai nuvertinami, nors nuo jų priklauso, ar visa tolimesnė apdaila laikysis ilgai. Štai penkios dažniausiai pasitaikančios klaidos, kurias vertėtų apgalvoti dar prieš pradedant darbus.
1. Gruntavimo praleidimas
Kai kas gruntavimą laiko nebūtinu papildomu darbu, ypač jei paviršius atrodo tvarkingas. Tačiau poringas, stipriai drėgmę sugeriantis pagrindas be grunto per greitai išsiurbia vandenį iš tepamo mišinio – panašiu principu tinko skiedinys gali „perdegti”: nespėja tolygiai sukietėti ir vėliau pradeda trupėti. Tankiems paviršiams, tokiems kaip metalas, problema kitokia – čia negruntuotas glaistas tiesiog prastai sukimba su pagrindu ir anksčiau ar vėliau atšoka. Ši klaida ypač dažna, kai naujas sluoksnis dengiamas tiesiai ant seno ar neįprasto pagrindo, iš anksto nepatikrinus, ar jis poringas, ar tankus.
2. Netinkamo grunto tipo parinkimas
Ne visi gruntai skirti tiems patiems paviršiams. Giluminis gruntas kuriamas poringiems, drėgmę sugeriantiems pagrindams – betonui, tinkui, gipskartoniui. Tankiems, silpnai įgeriantiems paviršiams, tokiems kaip lygus betonas ar metalas, reikalingas kontaktinis gruntas, sukuriantis šiurkštesnį sluoksnį geresniam sukibimui. Paprastas būdas patikrinti paviršiaus tipą – užpurkšti ant jo šiek tiek vandens: jei jis greitai susigeria, reikės giluminio grunto, jei lieka lašai paviršiuje – tinkamesnis bus kontaktinis. Sumaišius šias paskirtis, gruntas tiesiog neatliks savo funkcijos. Todėl statybinis gruntas iš euremsta.lt turėtų būti pasirenkamas atsižvelgiant į konkretaus paviršiaus savybes, o ne vien į kainą ar įprastus pasirinkimo įpročius.
3. Netinkamo glaisto naudojimas drėgnoje patalpoje
Gipsiniai glaistai skirti tik vidaus darbams sausose patalpose ir netinka vonios kambariams, dušo zonoms ar kitoms drėgnoms vietoms. Gipsas yra higroskopiškas – jis sugeria drėgmę iš oro, todėl ilgainiui drėgnoje aplinkoje gali minkštėti ar byrėti. Tokiose vietose reikalingas cementinis glaistas, atsparus drėgmei ir šalčiui, tinkantis tiek vidaus, tiek išorės darbams. Renkantis statybinį glaistą, pirmiausia verta atsižvelgti į patalpos drėgmės lygį, o tik tada – į norimą paviršiaus glotnumą.
4. Per storas sluoksnis vienu kartu
Norint sutaupyti laiko, glaistas kartais tepamas storu sluoksniu vietoj kelių plonesnių. Dauguma baigiamųjų glaistų skirti vos 2–3 mm storio sluoksniui, o net stambiagrūdžiai, pirminiam lyginimui skirti mišiniai retai viršija 5 mm. Per storas sluoksnis džiūsta netolygiai iš išorės į vidų, todėl paviršiuje gali susiformuoti įtrūkimai dar prieš mišiniui visiškai sukietėjant. Vietoj vieno storo sluoksnio efektyviau yra tepti kelis plonus, kiekvieną kartą palaukiant, kol ankstesnis pakankamai sukietės.
5. Džiūvimo laiko nepaisymas
Gamintojų nurodytas džiūvimo laikas dažnai skaičiuojamas idealiomis sąlygomis – apie +20 °C temperatūroje ir 65 % santykinio drėgmės. Vėsesnėje, drėgnesnėje ar prasčiau vėdinamoje patalpoje procesas gali užtrukti gerokai ilgiau, nei nurodyta ant pakuotės. Pradėjus šlifuoti ar dengti kitą sluoksnį per anksti, paviršius vėliau gali deformuotis, prarasti sukibimą arba parodyti dėmes per naują dažų sluoksnį. Kiekviena iš šių klaidų atskirai gali atrodyti nereikšminga, tačiau kartu jos lemia, ar sienos apdaila atrodys tvarkingai metų metus, ar jau po žiemos parodys pirmuosius defektus. Tinkamai parinktos medžiagos ir kantrybė laukiant, kol kiekvienas sluoksnis tikrai sukietės, dažniausiai kainuoja mažiau laiko, nei vėliau taisyti jau atsiradusius pažeidimus.